Aleksandra Lezgovko

Šaltinis: Лезговко А.М. Обоснование необходимости развития перестрахования в условиях мирового финансового кризиса)// Актуальные проблемы современной науки, № 3 (47), 2009, Москва

Autoriaus vertimas iš rusų kalbos

Ekspertai, analizuojantys draudimo rinką, ją skirsto į tiesioginio draudimo bei perdraudimo rinkas. Tiesioginio draudimo rinka – tai draudimo sutarčių tarp draudikų ir jų klientų (draudėjų) sudarymas. Tačiau vienas draudikas ne visada gali suteikti patikimą draudiminę apsaugą savo klientui, ypač turint reikalų su didelės draudiminės rizikos arba didelės draudimo vertės objektu, todėl norint sukurti subalansuotą draudimo portfelį, padidinti finansinį stabilumą ir garantuoti visų savo įsipareigojimų vykdymą draudikas pasinaudoja perdraudimo paslaugomis.

Norint sumažinti su perdraudimu ir dabartine situacija pasaulinėje finansų rinkoje susijusią riziką, draudikai turi diversifikuoti savo perdraudimo programas, t.y. skirstyti draudimo riziką tarp kuo didesnio patikimų perdraudikų skaičiaus. Dėl dabartinės situacijos, daugelis stambių, jau 100-200 metų egzistuojančių finansinių organizacijų tebėra krizinėje įtampoje.

Pasaulinė finansinė krizė paveikė ne tik JAV ekonomiką, bet ir kontinentinės Europos ūkio būklę. Negalėjimas padidinti kreditavimo resursus paveikė ne tik bankinį sektorių, bet taip pat atsiliepė kitose ekonomikos sferose, kurios negali vystytis be papildomų lėšų.

Pagrindiniai iššūkiai JAV ekonomikai bei pasaulinio ūkio vystimosi tendencijos yra tokios:

1. Akivaizdus liberaliosios JAV valdymo doktrinos žlugimas, įvedęs makroekonomikos sistemą į aklavietę, iš kurios išbristi galima tik panaudojant Keinso[1] pateiktus ekonominės politikos receptus. Pasaulinė finansų krizė ne šiaip tiesiog sudarė prielaidas globalinei ekonomines politikos tikslų bei įrankių revizijai. Mes esame šiuolaikinės valstybės ekonominės politikos liberalizmo epochos saulėlydžio liudininkai. Šis saulėlydis yra objektyviai sąlygotas ir negrįžtamas. Kuo didesnę BVP dalį sudaro informaciniai produktai ir kuo intensyvesnis poveikis išorinių efektų makrodinamikai lyginant su tiesioginiais komerciniais efektais, tuo mažiau šansų, jog savireguliavimo mechanizmai suteiks pusiausvyros vietinių rinkų sistemai. Taip gaunasi, jog mūsų akyse tirpsta viltis, jog „nematomos“ rankos bei kitokios kūno dalys gali efektyviai vykdyti makroekonomikos sistemų stabilizavimo funkcijų. Mums lieka tik suvokti šią realybę ir priderinti prie jos vyriausybių veiksmus makroekonomikos reguliavimo srityje.

2. Recesinis trūkimas JAV ekonomikoje atidengė susvyravusių šios šalies pretenzijų į pasaulinį dominavimą finansų srityje nepagrįstumą ir neišsigalėjimą. Palaipsninis nacionalinės ekonomikos, ilgą laiką palaikomos tik monetarinėmis trumpalaikėmis priemonėmis (pvz. ganėtinai lengvas dolerio pasiekiamumas nerezidentams) konkurencingumo kritimas, privedė prie dėsningo vidinės makroekonomikos pusiausvyros nebūvimo ir stabilaus prekybos ir mokėjimo balansų deficito derinio. Dėl to iškilo grėsmė tam unikaliajam dolerio vaidmeniui pasaulio finansinėje sistemoje, kurioje kelių dešimtmečių bėgyje buvo sukurti JAV biudžetinio deficito finansavimo mechanizmai bei pasaulinio finansų ciklo logika, nekintamai nešusia Amerikos ekonomikai finansinę rentą.

Kai kurie tyrinėtojai Azijos šalių „ekonomikos stebuklą“ paaiškina būtent „kreditinio burbulo“ formavimu, kuris vyko dėl spartaus užsienio kapitalo pritekėjimo, dėl kurio pagreitėjo kreditavimas ir investicijų augimas. Už to augimo neišvengiamai sekė kapitalo nutekėjimas, kurio padariniu tampa kainų kritimas ir fizinių pramonės apimčių sumažėjimas. Tolimesnis šio ciklo kartojimas tampa (bent jau artimiausiu metu) neįmanomu, kadangi „dolerio“ standartas, kuriuo remiasi tokių burbulų pūtimo principai turi užleisti vietą kitiems pasaulinės finansų sistemos principams ir apybrėžoms.

3. Pasaulinis ūkis randasi ant globalių institucionalinių pakitimų slenksčio. Šiuo metu egzistuojanti Jamaikos valiutos sistema[2], užtvirtinusi pasaulinį JAV dolerio dominavimą griūna mūsų akivaizdoje, ir pagrindinių globalios finansų rinkos žaidėjų pastangos yra nukreipiamos į institutų, adekvačių naujų daugiapolinio finansinio pasaulio realijų formavimą.

Šie radikalūs globaliniai šiuolaikinio pasaulinio ūkio pertvarkymai galiausiai prives prie naujų institucinės aplinkos kontūrų susiformavimo. Tam tikra prasme šios apybrėžos bus teisingesnės, ir suteikiančios daugiau galimybių vystytis valstybėms, kurių vyriausybės stengiasi pasiekti pasaulinio konkurencingumo ilgalaikėje nacionalinės ekonomikos perspektyvoje.

Tarp pagrindinių pasaulinės finansų krizės priežasčių, šiai dienai, galime išvardinti šias:

• Pigių pinigų politika, išpūtusi pagrindinių aktyvų kainas;
• Burbulo nupūtimas nekilnojamojo turto rinkoje;
• Neapdairi ir rizikinga hipotekinių bankų politika;
• Visuotinė hipotekinių įsipareigojimų sekjuretizacija[3] bei reitingo agentūrų nesugebėjimas taisyklingai įvertinti riziką.

Galima teigti, jog krizė nebuvo nelaukta, kadangi daugumą nurodytų priežasčių analitikai nurodė jau ganėtinai senai, tačiau niekas negalėjo tiksliai nuspėti krizės pradžios momentą. Tai patvirtina ir tai, jog  stambus investicinis bankas Morgan Stanley praktiškai nepatyrė nuostolių – kompanija seniai laukė pribrendusios krizės pradžios ir atsikratė rizikingų aktyvų. Tuo labiau, ši finansų krizė visiškai įsikomponuoja klasikinių finansinių krizių struktūrą, ištirtą Heimeno Minski[4] ir kitų mokslininkų.

Krizės likvidumo principai dar nėra iki galo aiškūs. Jos priežastimi galima laikyti kainų šuolį bei bendrąjį kreditinių resursų pabrangimą visiems finansų rinkos subjektams. To pasėkoje sulėtėjo Amerikos ekonomikos augimas, kuris labiausiai priklauso nuo vartojimo, sudarančio 70 proc. BVP.

Reikėtų pažymėti, jog pasaulinė likvidumo krizė nepalietė daugumos besivystančių šalių. Kol kas didžiausios problemos matomos fondų rinkoje, kuri žemiausiai krito ir kuriai buvo būdingas aukštas volatiliškumas [5]. Tai ne kiek nestebina, kadangi lėšas iš besivystančių šalių rinkų išiminėjo nerezidentai, kuriems reikėjo pinigų išsivysčiusiose rinkose. Be to, padidėjo atvejų, kai rezidentai aktyvus perkėlinėjo į ofšorus ir dukterines įmones užsienyje. Bet kokiu atveju daugelio besivystančiųjų šalių fondų rinka dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad paveiktų ekonomiką.

Taip pat verta paminėti, jog hipotekos rinka besivystančiose šalyse taip pat dar nepakankamai išsivysčiusi, subprime skolininkų[6] kategorijos nėra, o sekjuretizuojami tik nedidelės aukštos kokybės skolininkų pulai. Galima teigti, jog išvystytųjų rinkų problemos turi reikšmės besivystančioms šalims tik tokiu mastu, kiek jie priklauso nuo išsivysčiusių šalių.

Todėl labiausiai besivystančiose šalyse likvidumo krizė pasireiškė, kaip skolintų lėšų pabrangimas, kas teoriškai ateityje turėtų privesti prie investicijų sumažėjimo, ir atitinkamai, sustabdyti augimo tempus. Pavyzdžiui, turint omenyje reikšmingus stambiausiųjų Kazachstano kompanijų ir bankų išorinius įsiskolinimus, palūkanų normų didinimas sąlygoja sąnaudų išorinės skolos aptarnavimui, padidinimą. Tačiau laikyti tai tendencija ir ją aptarinėti kol kas per anksti: suderinti centrinių pasaulio bankų veiksmai pamažu pigina pinigus, ir jau yra precedentų, kad kompanijos skolinosi su lygiai tokiomis pačiomis palūkanų normomis, kaip iki krizės.

Autoriaus nuomone, daugumos besivystančių šalių ekonomikos neintegruotumas į pasaulinę likvidumo krizę šią temą daro labai aktualia. Šių ekonomikų struktūra vis labiau panašėja į vakarietišką modelį, aktyviai vystosi hipoteka ir sekjuretizacijos įrankiai, atsiranda naujos finansų rinkos ir institucijos. Vis daugiau ekonomistų sutinka su mintimi, jog nekilnojamojo turto rinka yra perkaitusi ir vidutinio skubumo perspektyvoje galime tikėtis kainų mažėjimo.

Be to, pasaulinės rinkos krizė jau atsiliepę draudimo ir perdraudimo sektoriams. Keleto JAV hipotekos bankų bankrotas besąlygiškai įtakojo draudimo rinką. Be to, daugybę stichinių nelaimių sukėlė milžiniškų nuostolių pasaulio draudikams ir perdraudikams.

Stambūs pasaulio draudimo ir perdraudimo koncernai jau pareiškė apie pelningumo maržos sumažėjimą. Būtent todėl daugelis iš jų daugiausiai dėmesio šiuo metu skirią naujų rinkų plėtrai, kurios yra dinamiškesnės, mažiau pažeidžiamos globalių finansinių kataklizmų ir suteikia daug aukštesnio lygio pelningumą. Tuo pačiu metu ir šių rinkų pelningumas palaipsniui mažėja.

Autoriaus nuomone, dabartinės pasaulinės finansų krizės sąlygomis, besivystančių šalių rinkose galima išskirti bendruosius perdraudimo vystimosi trūkumus, kurie liudija, jog šią rinką būtina vystyti. Taip, pvz., pagrindinėms šiuolaikinio perdraudimo problemoms  besivystančiose šalyse galima priskirti:

1. Besivystančių šalių vyriausybinių organų vykdomos perdraudimo kontrolės panaikinimas.

Perdraudimas – tai rinka, kur profesionalai dirba su profesionalais, remiantis bendraisiais šio verslo standartais. Besivystančios šalys šiuo atžvilgiu – ne išimtis. Šiose rinkose valstybės kontrolė kur kas švelnesnė, negu tiesioginio draudimo rinkose. O patys perdraudikai vadovaujasi bendrai pripažintomis verslo taisyklėmis.

Autoriaus nuomone, pagrindinis besivystančių šalių kontrolės organų uždavinys – draudimo ar perdraudimo šakų išlaisvinimas nuo „schemų“. Priežiūra turi suformuoti savo poziciją kompanijų su žemu išmokėjimo lygiu atžvilgiu, ir tada bus galima tikėtis nominalių rinkos dalyvių skaičiaus sumažėjimo. Tuo atveju, jeigu perdraudimo įmonių kontrolė bus sugriežtinta iš draudimo priežiūros tarnybų pusės, bendrosios premijos apimtys gali netgi sumažėti – kaip tai jau įvyko su gyvybės draudimo įmonėmis.

2. Žemas kapitalizavimas, neaukštas skaidrumo lygis ir priimtinų tarptautinių reitingų nebūvimas

Autoriaus nuomone, tolimesnio besivystančių šalių perdraudimo šakos vystymąsi pagreitins rezervų (techninių atidėjinių) bei reikalavimų nuosavam kapitalui, specialių taisyklių įvedimas. Šių taisyklių įvedimas leis pagerinti bendrą rinkos patikimumo lygį, išlaisvinti ją (rinką) nuo nepatikimų įmonių. O nuosavų lėšų paskirstymo reikalavimai leis griežčiau kontroliuoti kompanijų įstatinių kapitalų pripildymą besivystančių šalių perdraudimo rinkose. Taigi, šių veiksmų dėka draudimo ir perdraudimo rinkose turi likti tik patikimi dalyviai, kieno aktyvai ir kapitalas susidės iš patikimų ir likvidžių įrankių, o ne tuščių vertybinių popierių.

Autorius teigimu, neišsprendus šių problemų vystyti perdraudimo šaką besivystančiose šalyse neįmanoma. Atskiros besivystančių šalių kompanijos jau dabar gali pritraukti investicijų, tačiau kol kas perdraudimo šaka nepakankamai skaidri ir nesuprantama investorių.

Tam, kad išvesti perdraudimą į naują vystymąsi lygį, reikia išvalyti rinką nuo įvairiausių „pilkojo“ perdraudimo rūšių, o vėliau visumoje padidinti šakos skaidrumą.

Apskritai pasaulinės finansų krizės sąlygomis perdraudimo rinkos vystymasis besivystančiose šalyse vyks sinchroniškai su šakos kapitalizacijos augimu ir tiesioginio draudimo sektoriaus vystymusi. Šiuo metu pagal įvairius įvertinimus besivystančių šalių rinkų draudimo skvarba neviršija 10-20 proc., tai reiškia aukštą augimo potencialą. Beje, besivystančių šalių draudimo rinkoje šiuo metu praktikuojamas „nevisiško draudimo“ principas, kai objektai draudžiami ne pilnai savo vertės sumai.

Augant apdraustų objektų skaičiui ir draudimo sumų dydžiams besivystančios ekonomikos ir aktyvios draudimo veiklos šalyse taip pat vyks ir palaipsninis perdraudimo augimas. O didėjant atskirų kompanijų kapitalizacijai išaugs ir perdraudikų nuosavas išlaikymas, kas, be abejo, pastūmės į priekį visos pasaulinės perdraudimo rinkos vystimąsi.

[1] Keinso modelyje didelis dėmesys atkreipiamas į santaupas bei investicijoms. Investicijų didinimas suteikia multiplikacinį pramonės ir grynojo vidaus produkto augimo efektą. Investicijų prieaugio tempas turi būti lygus maksimalaus gamybinės galios potencialo ir ribinio polinkio santaupoms sandaugai.

[2] Šiuo metu egzistuojanti valiutų sistema, priimta pagal šalių – pasaulinio valiutų fondo narių susitarimą, pasirašytą tarptautinėje konferencijoje Kingstone (Jamaika) 1976 metais.

[3] Sekjuretizacija (angl. securities – „vertybiniai popieriai“) – tai finansinis terminas, reiškiantis vieną iš finansavimo pritraukimo formų, išleidžiant vertybinius popierius, aprūpintus aktyvais, kurie generuoja stabilius piniginius srautus. Išsamiau žr. http://www.ru.wikipedia.org

[4] Heimenas Minskis – Amerikos ekonomistas, Harvardo universiteto filosofijos daktaras, finansinio nestabilumo hipotezės autorius. Vystydamas ekonominių ciklų teoriją šis mokslininkas išskyrė tris skolininkų klases. Hedžeriai (asmenys, draudžiantys savo aktyvus. Tai realias operacijas vykdantys subjektai, kurie nori apsidrausti nuo kainų svyravimų ateityje – autoriaus pastaba) gali lengvai patenkinti visus įsiskolinimo reikalavimus, naudodami nuosavus piniginius srautus. Spekuliantai gali išmokėti einamąsias palūkanas, tačiau priversti refinansuoti savo kreditus, kad išmokėti pagrindinę paskolos sumą. Tuo pat metu Poncio skolininkai (pavadinti 1920-jų metų Amerikos finansinių piramidžių sudarytojo Čarlzo Poncio (angl. Charles Ponzi ) vardu) negali pasikliauti tik piniginiais srautais, ir tikėtis tik pastovaus kainų aktyvų augimo. Tuo atveju, jeigu augimas nutraukiamas jie tampa nemokus, prasideda Minskio momentas. Išsamiau žr. http://ru.wikipedia.org

[5] Volatiliškumas (Kintamumas angl. Volatility) – statistinis rodiklis, charakterizuojantis rinkos kainos ar pajamų tendenciją, besikeičiantis laike. Tai – svarbiausias finansinis rodiklis, finansinių rizikų valdyme, parodantis finansinio įrankio naudojimo rizikingumą per tam tikrą laiko tarpą. Volatiliškumas išreiškiamas absoliučiąja (100 USD ± 5USD) arba santykine nuo pradinės vertės reikšme (100 proc. ± 5 proc.). Išsamiau žr. http://ru.wikipedia.org

[6] Subprime skolininkai – skolininkai su žemu kreditavimo reitingu