Aleksandra Lezgovko, Saulius Baltuonis

Kiekvienais metais didelės lėšos prarandamos dėl sukčiavimo, o kova su tokiais nusikaltimais yra viena iš pagrindinių draudikų problemų. Jei nusikaltimai draudimo srityje būtų legalus verslas, jis tikrai patektų tarp pirmųjų 25 Fortune 500 kompanijų. Šio tipo nusikaltimai nėra naujas reiškinys – jie gyvuoja nuo to laiko kai atsirado pats draudimo verslas. Tokie sukčiavimai gyvuoja jau šimtmečius, o dokumentais patvirtintų liudijimų galime rasti jau nuo 17 amžiaus. Pirmuosiuose pranešimuose apie sukčiavimus draudime buvo minimi pirkliai, kurie drausdavo laivus bei krovinius, kursuojančius tarp Europos ir Amerikos. Kai kurie jų tyčia skandindavo laivus jūroje, kad galėtų gauti draudimo išmokas. Vienas žymesnių 17 amžiaus veikėjų buvo kapitonas Edward Loose, įsakęs savo komandai paskandinti laivą. Vėliau jo įsakymas buvo įamžintas fraze: (1) „Loose lips sink ships“ (Melas ir laivus skandina – A.L. vertimas).

Į šį „verslą“ įsitraukė profesionalūs nusikaltėliai ir organizuotos nusikaltėlių grupės, smulkūs vagys ar net eiliniai piliečiai. Tai ne prekyba narkotikais ar nelegalūs lošimai; tai – nusikalstamas verslas, kurio augantis pelningumas pritraukia vis daugiau nusikaltėlių iš įprastų veiklos sferų, o draudikams tai – tikra stichinė nelaimė. Jo nepaprastą pelningumą ir sunkiai surenkamų nusikaltimų įrodymus, lemia prieštaringas visuomenės požiūris ir nepakankamas teisėsaugos dėmesys.

Pastaraisiais metais nusikaltimai draudimo srityje, priskiriami „baltųjų apykaklių“ padaromų nusikaltimų grupei, tapo antra pagal svarbumą problema JAV po mokesčių slėpimo. Nors tiksliai įvertinti sukčiavimo padaromus nuostolius yra sunku, tačiau, kaip teigia įvairios žinybinės agentūros bei draudikų asociacijos, apie 30 proc. visų draudimo išmokų yra išmokamos padengiant melagingus arba apgaulingus pareiškimus.

Apgaulingi pranešimai – tai neigiamas reiškinys, kurio pasekmes jaučia visa visuomenė. Šie nusikaltimai didina draudimo įmokas, griauna visuomenės pasitikėjimą draudimo industrija, mažina akcininkų pelną bei darbo vietas, priverčia įmones bankrutuoti ar nutraukti savo veiklą, žudo žmones, kelia pavojų jų gyvybei, žemina bei griauna gyvenimus.

Todėl kova su apgaule draudime neturėtų kristi tik ant teisėsaugos ar draudikų pečių – tuo turi rūpintis ir pati visuomenė.

 Sukčiavimo draudime samprata

Bendro ir plačiai taikomo apgaulės arba sukčiavimo draudime apibrėžimo nėra, kaip nėra numatyta ir specifinės atsakomybės už šiuos nusikaltimus. Daugelyje šalių nusikaltimai, padaromi draudimo srityje, patenka į bendrą nusikaltimų sąrašą ir jiems taikomi tie patys baudžiamojo kodekso (ar toje šalyje veikiančių įstatymų) straipsniai kaip ir nusikaltimams, padaromiems ne draudimo srityje. Yra tik keletą šalių, kurios priėmė specifinius įstatymus ar jų atskirus straipsnius ir skyrė juos sukčiavimui ar apgaulei draudime.

LR Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimu (2) išaiškinama, kad:

• Sukčiavimas, turto pasisavinimas arba iššvaistymas – tai nusikalstamos veikos, kuriomis kaltininkas tyčia, neteisėtai, neatlygintinai užvaldo, pasisavina, iššvaisto svetimą turtą arba įgyja teisę į jį.
• Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei šį turtą įgyti. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo apgaulės įtakoje savanoriškai patys perleidžia turtą ar teisę į turtą kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti.
• Apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas piktnaudžiaujant pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų.
• Sukčiavimo dalykas yra svetimas turtas ar teisė į svetimą turtą.

Tokiu būdu visi nusižengimai, turintys sukčiavimo požymių pagal LR įstatymus bei teisės aktus, padaromi draudimo srityje gali būti traktuojami kaip sukčiavimas arba apgaulė draudime.

Panašiai apgaulės draudime sąvoka traktuojama ir JAV. Remiantis JAV Baudžiamąja teise (3), asmuo yra pripažintas kaltu dėl apgaulės draudime, jei jis įvykdo apgaulingą veiką ir tokiu būdu neteisėtai paima arba bando paimti, gauti ar įsigyti ar nuslėpti turto, kurio vertė siekia, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo,- iki 1 mln. USD.

Čia taip pat apibrėžiama ir apgaulinga draudiminė veika. Šią veiką įvykdo bet koks asmuo, kuris tyčia ir sąmoningai, siekiant apgauti, pateikia arba paruošia draudikui bet kokį rašytinį, žodinį ar elektroninį pareiškimą, kuris yra išmokos arba kitokios naudos reikalavimas, žinodamas, kad šiame pareiškime:

a) pateikiama informacija apie faktą iš esmės yra klaidinga;
b) nuslepiama informacija, susijusi su faktu.

Apibendrinus galima teigti, kad tam, kad būtų įvykęs apgaulės draudime faktas, būtini keturi pagrindiniai elementai:

1. ketinimas apgauti – asmuo turi tyčia ir sąmoningai apgauti ar ketinti apgauti draudiką;
2. žinojimas arba supratimas – asmuo turi suvokti ar žinoti, kad tai, ką daro, yra apgaulinga arba tai yra apgaulingas fakto konstatavimas;
3. melagingas tvirtinimas – asmuo sukuria ar padeda sukurti klaidingą įvaizdį, kas priverčia draudiką išmokėti pinigus pagal pateiktą ieškinį;
4. priklausomumas (angl. reliance) – draudikas nebūtų apmokėjęs ieškinio, jei jam ne būtų pateiktas melagingas tvirtinimas.

Sukčiavimo draudime klasifikavimas

Apgaulės draudime tyrėjai išskiria tris pažeidėjų tipus (4), kurie įvykdo nusikaltimus, susijusius su draudimo verslu:

                                                                                                                                                                      1 lentelė Pažeidėjų tipai

Eil. Nr.	Paprastas pažeidėjas (angl. average offender)	Kriminalinis nusikaltėlis (angl. criminal offender)	Organizuotos nusikaltėlių grupės arba jų narys (angl. organized crime offender)
1.	Į šią kategoriją patenka didžioji mūsų visuomenės dalis, nepriklausomai nuo lyties ar socialinės – ekonominės padėties.	Šiam tipui priskiriami asmenys, kurie nusikaltimus, nukreiptus prieš draudikus vykdo kartu su kitais žemo lygio(angl. street level crimes) nusikaltimais.	Organizuotos nusikaltėlių grupės narys yra profesionalus (angl. career criminal) nusikaltėlis, įsitraukęs į gaujos, dalyvaujančios sudėtingose apgaulės schemose prieš draudimo kompanijas, veiklą.
2.	Tai asmenys, gerbiantys įstatymus, dažniausiai anksčiau nenusižengę įstatymams ir neturintys teistumo.	Dažniausiai teisėsaugos pareigūnai turi informacijos apie jų nusikalstamą veiklą, ir jie yra ar buvę teisti. Tai daugiausia vyrai.	Šio tipo nusikaltėliai skiria didelę laiko bei pinigų dalį apgaulingų schemų prieš draudikus ruošimui, kad apgaulės būdu iš draudimo kompanijų išviliotų dideles pinigų sumas.
3.	Paprastas (vidutinis) pažeidėjas suprantamas kaip asmuo, kuris netikėtai susigundė galimybe pasipelnyti arba asmuo, kuris, norėdamas išspręsti finansines problemas, panaudojo apgaulingus veiksmus prieš draudikus.	Šie asmenys linkę daryti nesmurtinius, turtinio ar „popierinio“ pobūdžio nusikaltimus, tokius kaip vagystės iš namų ar sukčiavimas su čekiais (angl. cheque fraud).	Jei paprastas pažeidėjas ar kriminalinis nusikaltėlis naudojasi sukčiavimu draudime kaip greitu lengvų pinigų gavimo būdu, tai organizuotos nusikaltėlių grupės sukčiavime įžvelgia pelningą pastovių pajamų šaltinį.
4.	Dažniausiai pasitaikantis tokių asmenų padaromas nusikaltimas- draudiminio įvykio atsitikimo falsifikavimas arba teisiškai pagrįsto draudiminio įvykio nuostolių padidinimas („išpūtimas“).	Kriminalinis nusikaltėlis – gali būti tokio asmens profesija (angl. full-time criminal), bet dažniausiai jis turi laikiną arba pastovų darbą. Jis daro nusikaltimus tol, kol jį arba pagauna arba jis pajaučia, kad gali būti susektas – tokiu atveju jis pakeičia daromų nusikaltimų sritį.	Lėšos, gautos apgaulės draudime būdu, gali būti naudojamos kaip kitų nusikaltimų finansavimo šaltinis. Taip pat ir kitos lėšos, gautos nusikalstamu būdu naudojamos sudėtingų apgaulės schemų organizavimui.

Sunku įvertinti, kuris iš aukščiau išvardintų tipų sukelia daugiausia problemų ir brangiausiai kainuoja draudikams, tačiau socialiniu požiūriu, pats kenksmingiausias yra trečiasis – organizuotų nusikaltėlių grupių tipas.

Sukčiavimus draudime galime skirstyti į tokius tipus:

• vidinis sukčiavimas (angl. internal fraud) – bendru atveju tai nusikaltimai draudimo srityje, kuriais draudėjai ar jų darbuotojai, pareigūnai, draudimo tarpininkai padaro žalą draudikams ar draudimo polisų savininkams (draudėjams). Tai gali būti draudimo kompanijų darbuotojų papirkimas, faktų iškraipymas ar klaidingas pateikimas, kai draudimo kompanijų darbuotojai, įmonių vadovai, agentai ir brokeriai siekia individualaus pasipelnymo ar siekia sutrukdyti priežiūros bei kontrolės organams atlikti tam tikrus veiksmus;
• išorinis sukčiavimas (angl. external fraud) – išorinio sukčiavimo schemos yra nukreiptos prieš draudimo kompanijas, o šiuos nusikaltimus įvykdo asmenys, įvairiai susiję su draudikais: draudimo polisų savininkai, turto gavėjai ar paveldėtojai, prekybininkai, medicinos darbuotojai ar įstaigos bei profesionalūs nusikaltėliai.

Dažniausiai pasitaikantys ir labiausiai paplitę vidinio ir išorinio sukčiavimo pavyzdžiai (5) pateikiami 2 lentelėje:

2 lentelė. Sukčiavimo draudime klasifikavimas ir labiausiai paplitusios sukčiavimo schemosRemiantis lentelės duomenimis, norime išskirti sukčiavimus, susijusius su transporto priemonių draudimu. Šio tipo apgavystės išoriniame sukčiavime sudaro didžiausią dalį. Pagrindiniai sukčiavimai, susiję su transporto priemonių draudimu yra (6):

1. „Važiuok“ ( angl. Drive Down ) – vienas vairuotojas parodo kitam, kad tas gali važiuoti ir po to specialiai trenkia į šį pravažiuojantį automobilį.
2. „Atsitrenkė ir pabėgo“ ( angl. Hit&Run ) – nusikaltėliai, panaudodami jau apgadintą automobilį, pareiškia policijoje, kad įvyko autoįvykis, kurio kaltininkas pabėgo.
3. „Išgalvotas įvykis“ ( angl. Paper Accidents ) – automobilio savininkas sufabrikuoja autoįvykį ir apie tai praneša policijai bei draudikui.
4. „Klaidingos informacijos draudimo polise nurodymas“ ( angl. Policy Misrepresentation ) -transporto priemonės savininkas panaudoja kaimyno ar artimo asmens adresą ir klaidingai nurodo kiek toli jam reikia važiuoti į darbą, taip sumažindamas draudimo įmokas.
5. „Savininko atsisakymas“ ( angl. Owner Give – Up ) – transporto priemonės savininkas surežisuoja automobilio vagystę, kad gauti draudimo išmoką, o pats suardo arba parduoda automobilį detalėmis.
6. „Pavojingas remontas“ ( angl. Risky Repairs ) – remonto dirbtuvių savininkas pasiūlo paslėpti papildomus, nesusietus su avarija darbus ir padidinti nuostolio mastą.
7. „Kliudymas šonu“ ( angl. Sideswipes ) – vairuotojas, važiuodamas automobiliu vidine kairiojo posūkio dvieile juosta, nukrypsta į išorinę juostą, sąmoningai sukeldamas susidūrimą. „Pakišimas“ ( angl. Swoop&Squat ) – situacija, kai priešais važiuojantį automobilį aplenkia kitas automobilis ir staigiai sustabdo. Priešais esantis automobilis taip pat stabdo, o paskui jį važiavęs automobilis, negalėdamas išvengti susidūrimo, atsitrenkia į užpakalinę dalį. Dažniausiai pirmųjų dviejų automobilių savininkai yra susitarę, ir po įvykio pats pirmasis automobilis pasišalina iš įvykio vietos, o antrojo automobilio savininkas pateikia ieškinį draudikams dėl padarytos žalos. Taip pat galimas, atvejis, kad šio automobilio savininkas sufabrikuoja (susitaręs su medikais) kūno sužalojimus, kurių nebuvo, ir už tai pareikalaus kompensacijos iš draudikų.

Sukčiavimai, susiję su transporto priemonėmis, yra labai pavojingi, nes kartais, inscenizuojant autoįvykius, pasitaiko rimtų ar net mirtinų sužalojimų.

Apgaulės draudime mastai ir kovos su sukčiavimu būdai atskirose valstybėse

Tikslių duomenų apie nusikaltėlių padaromus draudimo verslui nuostolių nėra, todėl įvairių institucijų pateikiami skaičiai gali skirtis. Taip pat skiriasi sukčiavimo nusikaltimų padaromi nuostoliai įvairiose šalyse, kaip skiriasi ir kovos su tokiais nusikaltimais būdai.

Toliau bus apžvelgti apgaulės draudime mastai bei kovos su tokiais nusikaltimais patirtis kai kuriose pasaulio šalyse.

Apgaulės draudime JAV

Remiantis JAV organizacija CAIF (7), vien šioje šalyje sukčiavimo draudime nuostoliai 1995 m. siekė apie 85.3 mlrd. USD, kas apytiksliai kiekvienam gyventojui kainavo 326.47 USD papildomų draudimo įmokų. Rand Civilinės Teisės Instituto (8) atliktas tyrimas (9) atskleidė, kad trečdalis asmenų, sužeistų autoįvykiuose, padidina savo simptomus arba sužalojimus, kas kiekvienais metais papildomai draudikams kainuoja nuo 13 iki 16 mlrd. USD. 3 lentelėje pateikti įvairių organizacijų apgaulės draudime įvertinimai atskirose draudimo šakose.

Šaltinis	Vertė USD arba procentai	Draudimo sferos
Conning Company	96.2 mlrd.	Visos
Coalition Against Insurance Fraud ( Koalicija kovai su sukčiavimu )	79 mlrd.	Visos
Insurance Information Institute ( Draudimo informacinis institutas )	85- 120 mlrd.	Visos
National Insurance Crime Bureau (Nacionalinis nusikaltimų draudime biuras )	18- 20 mlrd.	P/ C Insurance (Turto/ Nelaimingų atsitikimų)
US Gov’t. Accounting Office ( JAV Valstybinė Apskaitos Tarnyba )	100 mlrd.	Medicare and Medicaid (Nemokama medicininė pagalba ir Ligonių kasa)
Rand Corporation	28 %	Auto claims (Transporto priemonių nuostoliai)
US Chamber of Commerce ( JAV Prekybos Rūmai)	25 %	Worker’s Compensation (Bedarbio pašalpos)
US Gov’t. Accounting Office ( JAV Valstybinė Apskaitos Tarnyba )	10 %	Health Care (Sveikatos Apsauga)
National Health Care ( Nacionalinė Sveikatos Apsauga )	3- 10 %	Health Care (Sveikatos Apsauga)

Šaltinis: Coalition Against Insurance Fraud (http://www.insurancefraud.org)

Kaip matyti iš lentelės, pagal Conning Company pateiktus duomenis, 1995 m. apgaulė draudime kainavo apie 100 mlrd. USD, tuo tarpu kai 1990 m. šios kompanijos pateiktais duomenimis, šie nuostoliai siekė tik 80 mlrd. USD (10). Pareiškimai apie kūno sužalojimų sudaro apie pusę visų pateikiamų apgaulingų pareiškimų. Pagal padaromų nuostolių mastą tik mokesčių vengimas JAV padaro daugiau žalos nei apgaulės draudime.

Valstijų veiksmai kovoje su sukčiavimu draudime

Pirmoji valstija, kuri ėmėsi veiksmų kovai su apgaule draudime buvo Florida. Šioje valstijoje 1976 m. buvo priimtas Klaidingo ir Apgaulingo Draudiminio Pareiškimo Aktas (angl. False and Fraudulent Insurance Claims Act), kuriame numatyta atsakomybė už klaidingą ar apgaulingą rašytinį ar žodinį pareiškimą dėl draudiminio įvykio. Taip pat Draudimo Departamente buvo įsteigtas Sukčiavimo Draudime Padalinys (angl. The Division of Insurance Fraud), kuris tapo atsakingas už sukčiavimo atvejų tyrimą, o šio padalinio darbuotojai turi tokius pat įgaliojimus kaip ir policijos pareigūnai. Jie taip pat renka ir saugo informaciją apie prasižengusius asmenis bei analizuoja duomenis, kurie padeda stebėti sukčiavimo draudime tendencijas. Dauguma kitų valstijų pasekė Floridos pavyzdžiu ir įsteigė tyrimo padalinius apgaulės draudime, ko pasėkoje visuose, išskyrus keturias valstijas, apgaulė draudime buvo pripažinta kriminaliniu nusikaltimu. Dauguma valstijų taip pat suteikia teisinę apsaugą už suteiktas žinias apie nusikaltimus draudime.

41 valstija įsteigė sukčiavimo biurus – įstaigas, kurios yra atsakingos už pranešimų apie sukčiavimo atvejus tyrimą bei baudžiamąjį persekiojimą. Tai palyginti naujas būdas kovai su sukčiavimu draudime, nes dauguma jų buvo įsteigti tik 1990 metais. Dauguma biurų visiškai ar dalinai finansuojami iš pasirašytų toje valstijoje draudimo įmokų. Pavyzdžiui, Arizonos Sukčiavimo Biuras (angl. The Arizona Fraud Bureau) 1999 m. iškėlė 668 baudžiamąsias bylas, kurių metu priteista padengti 1.6 mln. USD nesąžiningai gautu draudimo išmokų bei susigrąžinta turto už 120 750 USD.

Floridos Sukčiavimo biuras suteikia iki 25 tūkst. USD premijas asmenims, kurie suteikia informacijos, kurios pagrindu išaiškinami sudėtingi ir organizuoti sukčiavimo atvejai, o asmenys, įvykdę tokius nusikaltimus, yra suimami. Kaip rodo 1997 m. atliktas tyrimas, Floridos Sukčiavimo Draudime Padalinys pateikė teismui 471 bylas, kurių pagrindu buvo paskelbti 362 teisminiai nuosprendžiai dėl neteisėtos veikos draudime ir buvo priteista padengti nuostolių už 52 mln. USD.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria draudikai yra ta, kad nors bylose ir yra pateikiami visi reikalingi įrodymai, tačiau dažnai nuosprendžiai nėra griežti tiek, kad veiktų kaip atbaidanti priemonė. Tačiau, 42 proc. visų nuteistų už sukčiavimus draudime Masačiusetso valstijos teisme nuteisiami realiomis bausmėmis. Kiekvienais metais Masačiusetso sukčiavimo biuro (angl. The Massachusetts Fraud Bureau) išlaikymas kainuoja apie 4.6 mln. USD, jis finansuojamas iš transporto priemonių draudikų ir darbuotojų kompensacijų (angl. Worker’s compensation) asociacijos lėšų.

Pagrindinė tokios sėkmės priežastis yra ta, kad draudikų ir biuro veiksmai yra koordinuoti tiriant nusikaltimus. Biuras yra techniškai aprūpintas, turi priėjimą prie 37 duomenų bazių, tokių kaip policijos įrašų, draudimo kompanijų duomenų, ar valstijos socialinio aprūpinimo bei mokesčių apskaitos. Viena naudingiausių yra detali nuostolių pareiškimų bazė (angl. The Detail Claim Database), į kurią privalomai įtraukiami visi transporto priemonių nuostolių bei sužalojimų pareiškimai. Duomenų bazė gali suteikti susistemintą informaciją pagal kompaniją, sužalojimų tipą, medicinos darbuotojus arba teisininkus.

Ne buvo pamiršta ir vidinė sukčiavimo pusė. 1992 m. buvo įkurtas Nacionalinis Draudimo Nusikaltimų Biuras (angl. The National Insurance Crime Bureau (NICB), (toliau tekste – NDNB). Jo pagrindinis tikslas yra kova su nusikaltimais draudimo verslo viduje (vidaus nusikaltimais) nacionaliniu mastu. Tai nepelno siekianti organizacija, į kurią įeina virš 1000 draudimo kompanijų, ir yra finansuojama jų įnašų. NDNB veikia kartu su draudimo kompanijomis bei palaiko ryšius su vyriausybe bei policija. Šios organizacijos biudžetas – 35 mln. USD ir dirba virš 200 sukčiavimų draudime specialistų. Yra įdiegta 24 val. veikianti nemokama telefono linija sukčiavimo atvejams pranešti, už kuriuos išmokamos iki 1000 USD premijos.

Tačiau didžiausias biuro privalumas – tai 1995 m. įdiegta duomenų bazė EveQ. Į šią duomenų bazę patenka informacija iš visų draudimo kompanijų – narių, ir joje yra virš 350 mln. įrašų apie draudiminius įvykius, ieškinius, pareiškimus bei kita informacija susijusi su transporto priemonėmis. Ši informacija yra prieinama draudimo kompanijoms – narėms bei teisėsaugos institucijoms.

Taip pat yra sukurtos įvairios sukčiavimo prevencijos duomenų bazės. Tai duomenų bazės, kuriose kaupiama informacija, leidžianti palyginti įrašus tarp įvairių organizacijų. Pavyzdžiui, Turto Praradimo Registras (angl. The Property Insurance Loss Register) padeda kovoje su padegimais – jis suteikia informaciją, esančią ugniagesių departamente ir leidžia ją palyginti su duomenimis, esančiais pas draudikus.

Sistema View Link Manager susideda iš 140 mln. įrašų apie nuostolio turtui/nelaimingų atsitikimų pareiškimus. Ši sistema leidžia aptikti paslėptus ryšius tarp daugybės įrašų, tokių kaip adresas ar socialinio draudimo pažymėjimo numeris ir keletas vardų ar pavardžių ar pakartotinų pareiškimų.

1999 m. NDNB nusipirko sukčiavimų tyrėjo sistemą „Info Glide Fraud Investigator“ ir „Panašumų paieškos programą“ (angl. The Similarity Search Engine). NDNB nariai gali išsinuomoti šias programas tam tikram laikotarpiui už sumą nuo 5 iki 30 tūkst. USD per mėnesį. Didžiausias sistemos privalumas yra tas, kad ji suteikia galimybę kryžminiu būdu ieškoti duomenų iš biuro duomenų bazės ir visuomeninės informacijos ar kitų informacijos šaltinių, bei surasti panašumų. Tokiu būdu sistema atranda sukčiavimo atvejų, kurių kitos sistemos nesugeba aptikti.

Sistema Net Map padeda draudikams susieti informaciją, esančią jų pačių skirtingose duomenų bazėse.

Be šių priemonių, JAV yra sudarytos visos galimybės tobulinti kovas su sukčiavimo būdais: NDNB, Sertifikuotų Sukčiavimų Tyrėjų Asociacija (angl. The Association of Certified Fraud Examiners (ACFE) bei kitos organizacijos siūlo įvairius mokymo bei kvalifikacijos kėlimo kursus, kuriuose pateikiama naujausia informacija apie kovos su sukčiavimais draudime būdus.

JAV draudikų iniciatyva kovoje su sukčiavimais.

1997 m. Draudikų tyrėjų taryba atliko apklausą tarp 150 draudikų, kurie sudarė 77 proc. turto/ nelaimingų atsitikimų draudimo rinkos ir priėjo prie išvados (11), kad tiesioginės išlaidos sukčiavimų aptikimui bei prevencijai žymiai išaugo: nuo 200 mln. USD 1992 m. iki 650 mln. 1996 m. Apžvalgoje buvo teigiama, kad draudikai taip pat ruošiasi žymiai padidinti išlaidas 1999 m.

Taip pat buvo teigiama, kad išleidus 1 USD sukčiavimų prevencijai, yra sutaupoma dešimt neišmokėtų pagal apgaulingus pareiškimus USD. Dennis Jay, Koalicijos prieš sukčiavimus draudime (angl. The Coalition Against Insurance Fraud) direktorius teigia, kad kiekvienas investuotas USD į prevencines priemones, išsaugo iki 27 neteisingai neišmokėtų USD. Nepriklausomai nuo to, kurie skaičiai yra tikslesni, rodiklis yra įspūdingas.

Todėl visiškai aišku, kodėl kiekvienais metais prevencinėms priemonėms yra išleidžiama vis daugiau lėšų, nes nusikaltėliai taip pat kelia savo kvalifikaciją, tobulėja jų sukčiavimo schemos bei mažėja tikimybė jas aptikti.

1997 m. keletas didžiausių JAV draudimo bendrovių įkūrė Apsaugos nuo Sukčiavimo sistemą. Pagrindinė sistemos užduotis – palaikyti tiesioginį priėjimą prie duomenų bazių ir tyrimo priemonių tiriant sukčiavimo atvejus bei palengvinti informacijos prieinamumą.

Grįžkime prie Koalicijos prieš sukčiavimus draudime (toliau tekste – CAIF), kuri buvo įkurta 1993 m. Tai, nepriklausoma nepelno siekianti organizacija, kurios nariai yra vartotojai, vyriausybinės organizacijos ir draudikai, kurie veikia kartu kovodami prieš sukčiavimus draudime informuodami visuomenę. Organizacija agitavo už tai, kad sukčiavimas draudime būtų pripažintas specifiniu nusikaltimu, būtų nustatytos griežtos bausmės už tokio tipo pažeidimus bei būtų sudarytos galimybės reikalauti nuostolių atlyginimo iš kaltininkų. Organizacija taip pat reikalavo iš draudikų, prisiimti įsipareigojimus sukurti bei realizuoti vidaus planus kovai su sukčiavimais.

Pagrindiniu CAIF tikslu lieka sukčiavimo draudime problemos įsisąmoninimo didinimas bei galimų sprendimų siūlymas. Ji taip pat įsitraukusi į tiriamąją veiklą ir veikia kaip informacijos rinkimo, apdorojimo ir skleidimo apie sukčiavimus centras, kurio duomenimis gali naudotis ir draudikai.

Dauguma didelių draudimo kompanijų turi savo sukčiavimo tyrimų padalinius, kurie yra atskiros, atskirtos nuo pagrindinės bendrovės, pelno siekiančios įmonės. Jų darbas susijęs ne tik su pagrindine (motinine) bendrove, bet paslaugos teikiamos ir kitoms bendrovėms.

Aišku, kad tokios sukčiavimų tyrimo kompanijos turėtų būti atskirtos nuo pagrindinės bendrovės kitaip konkuruojančios draudimo bendrovės nepasitikėtų tokiais verslo vienetais. Kai kurie draudikai, kurie yra sukūrę efektyvias ir kovas su sukčiavimais priemones, nenorės dalintis paslaugomis bei informacija su konkurentais. Tačiau kaip teigia vienas draudimo kompanijos vadovų, „kai kalba eina apie sukčiavimą, mes nesame konkurentai. Iš tikrųjų mes visi esame aukos. Mes turime kooperuotis, kai kalbama apie sukčiavimus, ir jei galime sunaikinti užsiimančius sukčiavimu, tai mes padedame patys sau, nes niekada nežinosi, kada jie gali nusitaikyti į tave“.

Sukčiavimai draudime Europos šalyse

Europos draudimo verslo asociacijos Comitė Europėen des Assurances (12) duomenimis, minimalūs sukčiavimo draudime nuostoliai 25 Europos šalyse siekia apie 8 mlrd. EUR, kas prilygsta 2 proc. visų metinių draudimo premijų. Tačiau atskirų šalių statistika rodo, kad šie skaičiai yra sumažinti: pavyzdžiui kaip teigia Anglijos Draudikų Asociacija, 1999 m. D. Britanijos draudimo industrijai šie nuostoliai siekė 650 mln. svarų arba 3.9 proc. visų pagal prašymus/ieškinius išmokamų draudimo išmokų, ko rezultate – 4 proc. padidėjusios draudimo premijos kiekvienam besidraudžiančiam. Italijoje, 4.58 proc. visų pareiškimų, pagal kuriuos penkios didžiausios draudimo kompanijos išmokėjo pinigus, buvo apgaulingi.

Europos Sąjunga yra sukūrusi idealias bendradarbiavimo tarp šalių sąlygas įvairiose veiklos srityse, tačiau kai kalbama apie draudimo verslą ir sukčiavimus draudime, šio bendradarbiavimo pasigendama. Bendradarbiavimo stoka gali būti paaiškinama didžiule konkurencija Europos draudimo rinkoje bei didelių kompanijų įtaka šioje verslo srityje.

Situaciją keisti prisiėmė Comitė Europėen des Assurances (CEA), draudimo verslo asociacijų federacija, kuri atstovauja 25 Europos šalys. 1993 m. ši organizacija mėgino įkurti sukčiavimo draudime centrą, kurio pagrindinis tikslas – patarti ir konsultuoti sukčiavimo draudime klausimais bei didinti šios problemos įsisąmoninimą. Šio centro darbotvarkė susideda iš penkių punktų:

1. pagerinti apsikeitimo informaciją tarp ES nacionalinių rinkų ir dirbti bendrai;
2. sukurti duomenų apsikeitimo sistemą tarp skirtingų šalių bei kompanijų, kad draudimo specialistai, kurie specializuojasi sukčiavimų tyrime, galėtų keistis informacija su savo kolegomis;
3. ištirti sukčiavimų padaromus nuostolius Europoje;
4. vertinti bei siūlyti įstatymus, susijusius su sukčiavimais draudime;
5. bendradarbiauti su tarptautinėmis organizacijomis, tokiomis, pavyzdžiui, kaip Interpolas, bei užtikrinti, kad draudikų interesai būtų teisingai atstovaujami.

Savo tikslų įvykdymui organizacija sukūrė kontaktų registrą, kuris leidžia tyrėjams vienoje šalyje susisiekti su savo kolegomis kitoje šalyje.

Esant tokiems skirtingiems duomenims bei norint geriau išsiaiškinti atskirų šalių patirtį kovoje su sukčiavimu, reikia apžvelgti kai kurių šalių praktiką atskirai.

 Sukčiavimai draudime Didžiojoje Britanijoje

Sukčiavimas nėra nauja problema D. Britanijos draudimo verslui. Pavyzdžiui, Post Magazine pranešė apie bylą, kuri Inverary apygardos teisme (angl. The Inverary Circuit Court) buvo nagrinėjama prieš 150 metų. Fermeris David Wallace buvo kaltinamas tyčiniu namų pastato ir sandėlio, kurie buvo apdrausti Caledonian Insurance kompanijoje, padegimu. Šioje byloje buvo apklausta daugybė liudininkų ir fermerio kaltė buvo įrodyta bei jis buvo nuteistas 20 metų tremties (13).

Šiais laikais niekas problemos nesprendžia prasižengusių tremtimi, tačiau dauguma draudimo verslo atstovų teigia, kad bausmės už padaromus nusikaltimus prieš draudikus yra per švelnios.

Tyrimo, kurį atliko IBM Global Insurance 1998 m. išvados teigia, kad didžiausi apgaulingų pranešimų šaltiniai yra sekantys:

1. ieškovai (angl. Claimants) – 30 proc.
2. sveikatos apsaugos darbuotojai ar organizacijos ( angl. Health careproviders ) – 17 proc.
3. draudimo brokeriai ( angl. Brokers ) – 13 proc.
4. prašymų įteikėjai ( angl. Applicants ) – 12 proc.
5. trečiosios šalies oficialūs pareigūnai ( angl. Thirdparty administrators ) – 10 proc.
6. profesionalūs nusikaltėliai ( angl. Professional criminals ) – 8 proc.
7. darbuotojai ( angl. Employees ) – 5 proc.
8. kiti ( angl. Other imurers ) – 5 proc.

Kovos priemonės su sukčiavimais draudime D. Britanijoje mažai kuo skiriasi nuo aukščiau išvardintų JAV.

Svarbų vaidmenį kovoje su sukčiavimais draudime atlieka Anglijos Draudikų Asociacija (14) (angl. The Association of British Insurers). Anglijos draudimo verslas yra didžiausias visoje Europoje ir trečias pagal dydį pasaulyje. Į šią asociaciją įeina per 400 Anglijos draudimo bendrovių, kurių bendra draudimo rinkos dalis siekia 97 proc. Asociacija yra finansuojama iš narių mokesčių.

Asociacija įkūrė Nusikaltimų ir Sukčiavimų Prevencijos Biurą/ Sukčiavimo Departamentą (angl. The Crime and Fraud Prevention Bureau / Fraud Department), kuris po 1995 m. įsteigimo, vėliau sumažinus darbuotojų skaičių, tapo asociacijos sukčiavimo padaliniu. Pagrindiniai šio departamento tikslai yra:

• pirma, tiksliai įvertinti sukčiavimo padaromus nuostolius draudimo verslui, nes apskaičiuoti 650 mln. svarų yra per maži atsižvelgiant į problemos dydį;
• antra, šio padalinio pagalba tikimasi įtraukti visus draudikus problemos sprendimui bei kovos su sukčiavimais strategijos suformavimui;
• trečia, ir tikriausiai pats sunkiausias uždavinys – įtikinti draudikus dalintis informacija be sukurti duomenų apsikeitimo sistemas.

Be to, asociacija glaudžiai bendradarbiauja su policija, yra įsteigusi pasitikėjimo telefoną, kuriuo bet kuriuo paros metu galima pranešti apie sukčiavimo atvejus. Asociacija turi teisę naudotis sukčiavimo prevencijos duomenų bazėmis, tokiomis kaip: Transporto priemonių draudimo ir vagysčių registras (angl. The Motor Insurers Anti-Fraud and Theft Register (MIAFTR)), Prarastų meno kūrinių registras (angl. The Art Loss Register), NSGenius duomenų bazė, kurioje saugomi duomenys apie daugiau kaip 50 000 transporto priemonių, „nurašytų“ per autoįvykius ir kt. Neseniai asociacija prisijungė prie informacinių technologijų grupės i2 tam, kad sukurtų „Ryšių analizės“ programą, kurios pagalba galima būtų ieškoti ryšių tarp įvykių pagal tam tikrus parametrus.

Patys D. Britanijos draudikai, panašiai kaip ir JAV kolegos, savo kompanijose yra įkūrę sukčiavimo padalinius. Didžiausios kompanijos turi kvalifikuotus darbuotojus, kuriems perduodami visi įtartini pareiškimai dėl draudiminės išmokos gavimo. Tačiau dažnai šiems padaliniams trūksta darbuotojų, nes pareiškimų yra pakankamai daug, o tyrimas užima pakankamai daug laiko.

Tačiau be didžiųjų draudimo kompanijų dar yra ir mažų, kurios neturi tokių padalinių ir visus pareiškimus jose tiria paprasti darbuotojai, ko pasėkoje aptikti apgaulingus pareiškimus yra žymiai sunkiau.

Dar vienas draudikų kovos būdas su sukčiavimais draudime yra apdrausto daikto pakeitimas (angl. claim replacement), kurio esmė yra ta, kad tariamai pavogti daiktai pakeičiami tokiais pat daiktais. Pavyzdžiui, nėra sunku nusipirkti kompiuterį, jį apdrausti ir po kurio laiko pranešti, kad jis pavogtas. Šiuo atveju vietoj pinigų ieškovas gautų kompiuterį, kadangi pagrindinis sukčiavimo tikslas – pinigai, tai tokiu būdu apgaulingų pranešimų sumažėja ypač nešiojamų kompiuterių, dviračių ar kitų daiktų atveju.

Kaip matyti, tiek JAV tiek ir D. Britanijoje, kovos su sukčiavimais būdai perdaug nesiskiria.

Sukčiavimas draudime Vokietijoje

1997 m. Vokietijos Draudikų Federacija (angl. The German Insurance Federation, (Gesamtverband der Deutschen Versicherungswirtschaft, GDV) apskaičiavo, kad sukčiavimo draudime nuostoliai Vokietijos draudikams kainuoja nuo 2.5 iki 3 mlrd. EUR. Vokietijos problemas, susijusias su sukčiavimais draudime, apsunkina faktas, kad ši šalis turi ilgiausią žemyninę sieną Europoje – su 10 kaimyninių valstybių – bei kelis pasauliniu mastu svarbius uostus, kas pritraukia įvairių specializacijų, įskaitant ir sukčiavimo draudime, nusikaltėlius.

Pagrindinės Vokietijos draudikų problemos yra susijusios su transporto priemonėmis. Vokietijos automobilių ir atsakomybės asociacija (angl. The German Motor and Liability association (HUK-Verband) apskaičiavo, kad transporto priemonių draudime padaromi sukčiavimo nuostoliai siekia 1.3 mlrd. EUR per metus. Tos pačios organizacijos duomenimis, Vokietijos draudėjai kiekvienais metais sumoka 0,5 mlrd. EUR, kad padengtų išgalvotus bei suklastotus autoįvykius.

Tokiu būdu apie pusė nuostolių yra susijusių su sukčiavimais transporto priemonių draudime.

Kovoje su sukčiavimu draudime Vokietijos draudikai pirmiausia užsiėmė personalo apmokymu, kad darbuotojai geriau suprastų bei sugebėtų aptikti apgaulingus pareiškimus. Vėliau buvo pereinama prie bendrų duomenų bazių kūrimo bei pasitikėjimo telefono linijų.

Tačiau Vokietijoje yra priimti griežti asmenų duomenų apsaugos įstatymai, kas labai apsunkina informacijos gavimą bei jos apsikeitimą.

Visuomenės suvokimas apie sukčiavimus draudime

Remiantis 2000 m. atliktu Royal & Sun Alliance (15) tyrimu D. Britanijoje, daugiau kaip 50 proc. žmonių padidintų draudiminio pareiškimo vertę mažiausiai trečdaliu, o 70 proc. tiriamųjų žmonių tiki, kad sukčiavimas – tai paplitęs reiškinys. Tyrimo metu paaiškėjo 10 daiktų, kurių vertę žmonės būtų labiausiai padidinti:

1. nauji kilimai;
2. brangūs juvelyriniai dirbiniai;
3. Rolex laikrodžiai;
4. kompiuteriai;
5. trijų dalių baldų komplektai;
6. plačiaekraniai televizoriai;
7. kompiuterinių žaidimų konsolės;
8. nešiojami kompiuteriai;
9. skaitmeninės vaizdokameros/ fotoaparatai;
10. žinomų dizainerių drabužiai.

Gallup atlikti tyrimai Saga Insurance užsakymu apie požiūrį į sukčiavimą draudime parodė, kad kas ketvirtas žmogus D. Britanijoje mano, kad apgaulingas pareiškimas yra suprantamas, priimtinas arba pagirtinas (16). Kitos draudimo kompanijos užsakymu Gallup atlikti tyrimai parodė, kad penktadalis 25- 34 metų žmonių patvirtino žiną, kad kas nors yra pateikęs apgaulingus pranešimus.

Remiantis JAV atliktais tyrimais, teigiama, kad apie 10 proc. amerikiečių įvykdytų sukčiavimą jei žinotų, kad nebus pagauti, 29 proc. teigė, kad jei ir žinotų apie kieno nors įvykdytą sukčiavimo atvejį, vis tiek nepraneštų. Tuo tarpu 25 proc. amerikiečių sutinka su tuo, kad visai natūralu padidinti nuostolių vertę draudiminiame pareiškime. 5 proc. iš jų teigia, kad yra normalu pateikti ieškinius apie žmones, kurie net nedalyvavo autoįvykyje, kūno sužalojimus.

Tiek pat mano, kad yra normalu, jei advokatai, medikai ar meistrai užpildo apgaulingus pareiškimus, o 10 proc. palaiko medikus ar advokatus, kurie pateikia sąskaitas už suteiktas paslaugas, kurios nebuvo suteiktos (17).

Australijoje, ICA (Data Sciences Pty Ltd 1993) atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad 25 proc. tiriamųjų žinojo apie kitų asmenų pateiktus apgaulingus arba padidintos vertės pareiškimus; 14 proc. sutiko su tuo, kad nuostolių padidinimas pareiškime yra priimtinas.

Dauguma žmonių apgaules draudime, kaip ir mokesčių slėpimą traktuoja kaip nekaltus nusikaltimus (angl. victimless). Nors 94 proc. respondentų sutiko su tuo, kad paduoti apgaulingą draudiminį pareiškimą yra nesąžininga, tačiau apskritai visuomenė pasirodė nelinkusi imtis aktyvių veiksmų kovoje su sukčiavimais draudime. Beveik pusė respondentų nurodė, kad jie nesiimtų jokių veiksmų, jei sužinotų apie sukčiavimus draudime. 1 paveiksle pateikti apklausos rezultatai.

1 paveikslas
Jei sužinotumėte apie sukčiavimo draudime atvejus, kokių priemonių imtumėtės?

Šaltinis:http://komar.cs.stthomas.edu/qm425/00s/Pomerleau3.httn

Išvados

Sukčiavimai draudime yra senas nusikaltimas, kurio padaromi nuostoliai draudimo verslui yra milžiniški. Pastaruoju metu vis daugiau draudimo kompanijų supranta, kad prieš sukčiavimus draudime reikia kovoti kompleksiškai, t.y. draudimo kompanijos turi kooperuotis ir bendradarbiauti. Ištyrus esančią situaciją atskirose, senas draudimo verslo tradicijas turinčiose šalyse galima teigti, kad:

1. sukčiavimai draudime skirstomi į dvi pagrindines grupes: vidaus ir išorės;
2. nepriklausomai nuo to, kiek kiekvienais metais draudimo verslui kainuoja sukčiavimai, kokie pateikiami nuostolių įvertinimo rezultatai, sukčiavimas yra antra pagal dydį problema po mokesčių slėpimo;
3. apytiksliais skaičiavimais, apie 30 proc. visų draudiminių išmokų yra išmokos pagal apgaulingus pranešimus;
4. nuostolingiausia draudimo šaka (JAV) – sveikatos apsauga, kurioje sukčiavimų nuostoliai gali siekti iki 100 mlrd. USD;
5. kovojant su sukčiavimais draudime reikalinga visuomenės pagalba;
6. kovoti su nusikaltimais draudime yra sudėtinga dėl trijų pagrindinių priežasčių:
   • kaip rodo atlikti tyrimai, nors visuomenė ir supranta, kad sukčiavimai draudime yra neteisinga ir nuostolinga, tačiau dažniausiai į tokius nusikaltimus žiūrima kaip į „nekaltus“. Apie pusė žmonių, sužinojusių apie sukčiavimus draudime, nieko nedarytų, kad nusikaltėliai būtų nubausti, nors, kaip rodo praktika, pati visuomenė vėliau pati ir apmoka šiuos nuostolius, mokėdama didesnes premijas;
   • antra priežastis susijusi su pačiais draudikais, nes kartais jie neatsakingai žiūri į įtartinus pareiškimus ir neįsigilinę juos apmoka, taip didindami potencialius nuostolius;
   • bausmės už sukčiavimus draudime nėra pakankamai griežtos, kad būtų efektyvi priemonė kovoje su šiais nusikaltimais;
7. daugelio draudimo kompanijų yra apskaičiuota, kad kiekvienas piniginis vienetas, investuotas į prevencines priemones, leidžia sutaupyti dešimt kartų daugiau neapmokėtų apgaulingų ieškinių pavidalu;
8. draudimo kompanijos pradeda suvokti, jog kovojant su sukčiavimais draudime reikalingas glaudus bendradarbiavimas ne tik tarp šalies kompanijų, bet ir bendradarbiavimas tarpvalstybiniu mastu;
9. į sukčiavimus draudime yra įsivėlę ne tik profesionalūs nusikaltėliai, bet ir paprasti žmonės, o už jų padaromų nusikaltimų nuostolius moka visuomenė [ žr. žemiau priedą “Sukčiavimų draudime gėdos muziejus“]

---

 (1) Plačiau žr. Insurance Fraud: New Statute – Old Crime, http://www.nebar.com/pdfs/nelawyer/1999/029902.pdf

(2) Plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato nutarimas Nr.8, 1998 m. Gruodžio 22 d.,
http://www.lat.lt/4_tpbiuleteniai/senos/nutartis.aspx?id=26840

(3) Plačiau žr. Penai Law, Article 176- Insurance fraud;
http://wings.buffalo.edu/law/bclc/web/NewYork/ny3(a)(2).htm

[4] (4) Plačiau žr. Baldock, Tony: “Insurance fraud”, Trends & Issues in Crime and Criminal Justice, Australian Institute of Criminology, February 1997. http://www.aic.gov.au/publications/tandi/ti66.pdf

(5) Plačiau žr. Don Kohtz “Insurance fraud: New Statue- Old Crime”. The Nebraska Layer, February 1999.

(6) Plačiau žr. Nebraska Department of Insurance, Insurance Fraud Prevention Division.
http://www.state.ne.us/home/ndoi/fraud/examples.htm

(7) Plačiau žr. angl. Coalition Against Insurance Fraud. http://www.insurancefraud.org

(8) Plačiau žr. angl. Rand Institute for Civil Justice. http://www.rand.org/icj/

(9) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(10) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(11) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(12) Plačiau žr. http://www.cea.assur.org/

(13) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(14) Plačiau žr. Anglijos draudikų asociacija http://www.abi.org.uk/

(15) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(16) Plačiau žr. Dexter Morse “Tackling insurance fraud – law and practice”. http://www.converium.com/

(17) Plačiau žr. http://komar.cs.stthomas.edu/qm425/00s/Pomerleau3.htm

---

LITERATŪRA:

1. Penai Law, Article 176- Insurance fraud. [Žiūrėta 2003-10-15].
   Prieiga per Internetą: http://wings.buffalo.edu/law/bclc/web/NewYork/ny3(a)(2).htm
2. Baldock, Tony: “Insurance fraud’, Trends & Issues in Crime and Criminal Justice, Australian Institute of Criminology, February 1997. [Žiūrėta 2003-10-15].
   Prieiga per Internetą: http://www.aic.gov.au/publications/tandi/ti66.pdf
3. Don Kohtz “Insurance fraud: New Statue- 01d Crime”. The Nebraska Layer, February 1999.
4. Nebraska Department of Insurance, Insurance Fraud Prevention Division.[Žiūrėta 2003-10-15].
   Prieiga per Internetą: http://www.state.ne.us/home/ndoi/fraud/examples.htm
5. Coalition Against Insurance Fraud. [Žiūrėta 2003-10-15].
   Prieiga per Internetą: http://www.insurancefraud.org
6. Dexter Morse: “Tackling insurance fraud- law and practice”. [Žiūrėta 2003-10-15].
   Prieiga per Internetą: http://www.converium.com
7. Fighting Insurance Fraud. Kang, Han B. CPCU Journal, Winter2001, Vol. 54 Issue 4.
8. Insurance fraud and the industry response. Carris, Richard; Colin, Michael A.. CPCU Journal, Summer97, Vol. 50 Issue 2, p92
9. “ZOMBIE INSURANCE” , Androshick, Julie, Forbes, 09/20/99, Vol. 164, Issue 7
10. INDUSTRY FRAUD ON THE RISE; HERE’S HOW TO SPOT IT. Baskerville, Ted, Best’s Review / Property-Casualty Insurance Edition, Sep95, Vol. 96, Issue 5 Database: MasterFILE Premier
11. Why Insurance Rates Are High. Barrett, William P., Forbes, 9/15/2003, Vol. 172, Issue 5. Database: Academic Search Premier
12. “Insurance Fraud Hali of Shame”, Coalition Against Insurance Fraud, [Žiūrėta 2003-10-15].
    Prieiga per Internetą: http://insurancefraud.or&/hallofshame/bb.html

---

Priedas “Sukčiavimų draudime gėdos muziejus”

1. QUENTIN “FLINT” HAWKINS – Brooklyn, New York.

Apkaltintas: autoįvykių inscenizavimas. Nuosprendis: 5 metai.

QUENTIN “FLINT” HAWKINS kriminaliniame pasaulyje nebuvo plačiai žinomas, išskyrus tai, kad iš draudimo kompanijų jis pavogė 10 mln. USD. Hawkins’as surežisavo šimtus netikrų automobilių avarijų .., kuriuose dalyvavo išgalvoti keleiviai .., kurie patyrė išgalvotus sužalojimus, pagal kuriuos buvo pateikti suklastoti ieškiniai. Per 20 metų siautėjimą prieš transporto priemonių draudimo bendroves visame NYC jis „padėjo“ valstijos premijoms tapti tarp didžiausių visoje Amerikoje. Jis mokėdavo po 500 USD vairuotojams ir keleiviams už įvykius. Dauguma įvykių būdavo „popieriniai“ – bet kokiu atveju, „sužeistus keleivius“ gydydavo papirkti gydytojai ir vėliau būdavo pateikiamos iki 50,000 USD sąskaitos. Jis papirkdavo policininkus, kad šie surašytų įvykių, kurių nebūdavo, aktus.

2. REX DeGEORGE, Los Angeles, California „nelaimingas jūreivis“.

Kaltinamas: paskandino prabangią jachtą. Nuosprendis: 7 ½ metų.

Turtingas Beverly Hills`o advokatas nevykusiai bandė surežisuoti Holivudo filmo vertą schemą savo jachtos paskandinimui prie Italijos krantų, kad galėtų iš draudimo bendrovių išreikalauti $ 3.5 mln. Jis su savo kompanionais praleido visą naktį gręždami skyles jachtoje, tačiau niekaip negalėjo paskandinti. Kai smalsus Italijos pakrančių apsaugos kateris staigiai priplaukė ryte, DeGeorge sugalvojo istoriją apie rusų mafijozus, kurie juos ir jachtą pagrobė narkotikams gabenti, o vėliau paliko nuskęsti jūroje. Tačiau istorija niekas nepatikėjo, o vėliau patikrinus pasirodė, kad jau trys jo jachtos panašiu būdu buvo paskendusios, automobiliai, vertingi paveikslai, kuriuos jis turėjo – viskas buvo pavogta. Dėl kitų ieškinių, vertų mln. jis buvo išteisintas.

3. RAUL PERO Los Angeles, California ” Grave mistake” (klaida ant antkapio).

Kaltinamas: sukčiavimas gyvybės draudimu. Nuosprendis: 6 mėn. kalėjimo, 5 metai lygtinai.

Beviltiškas Pero pasakė, kad visa tai buvo didelė klaida. Inscenizavo savo mirtį nuo širdies smūgio, kad iš draudimo gautų $ 2 mln. Tačiau sukčiavimo schema subyrėjo, kai jo bendrininkai nesugebėjo atsiminti kada jis mirė ir kaip. Jis apsimetė, kad mirė gimtoje Čilėje, prieš tai nusipirkęs iš 7 kompanijų gyvybės draudimo polisus, nurodydamas kaip paveldėtojus savo bendrininkus. Buvo surežisuotos netgi laidotuvės, su tikru karstu ir mediniu kryžiumi. Tačiau klasta išaiškėjo gerokai anksčiau, kai bendrininkai pranešė draudikams apie jo mirtį anksčiau, nei buvo nurodyta jo mirties liudijime, jie teigė, kad jis mirė natūralia mirtimi, o liudijime mirties priežastis – širdies smūgis. Įtarūs pareigūnai atkasė jo kapą ir rado krūvą akmenų.

4. Felix Vasąuez- Ruiz. Chicago Illinois.

 Kaltinimas: sukčiavimas gyvybės draudimu. Nuosprendis: 14 metų.

Teisėjas: „Aš nežinau kas yra teisinga tavo parodymuose, išskyrus vardą ir adresą“. Atliko tūkstančius nereikalingų, skausmingų ir pavojingų elektros testų, kad galėtų pateikti sąskaitas draudikams už $ 4mln. Pacientai su širdies problemomis ar aukštu kraujospūdžiu galėjo patirti širdies smūgius ar insultus. Jis taip pat padirbo medicininius pacientų įrašus, kuriuose buvo nurodoma, kad jie skundžiasi įvairiais skausmais. Testai parodė, kad kurie turėjo rimtų sveikatos problemų, tačiau gydytojas nesivargino jų informuoti.

5. Jimmie and įsom Tuquitt. Birmingham, Alabama “Booze and Bricks” (Gėrimai ir plytos).

Kaltinimas: sukčiavimas gyvybės draudimu. Nuosprendis: kalėjimas iki gyvos galvos.

Priglaudė daugiau kaip 40 benamių alkoholikų ir narkomanų, pažadėdami butus ir darbus. Bet darbai buvo apgaulės, dalis mirtinos suktybės draudime, ko pasėkoje mirė 7 žmonės. Nelaimėliai buvo už dyką girdomi ir jiems buvo duodami narkotikai, kad greičiau mirtų, o broliai galėtų pasiimti išmokas už gyvybės draudimą. 7 žmonės mirė, iš kurių tris nužudyti pasamdė patys broliai. Vienas nuskurdęs darbuotojas turėjo 9 polisus po 125,000, o jo sesuo nesugebėjo nupirkti net antkapio, kai jis mirė. Broliai išėmė $ 8.6 mln. vertės polisų (> 100), tačiau spėjo pasisavinti tik 1.6 mln.

6. Martin Frankel, Greenwich Connecticut “Lamborghini lifestyle”.

Kaltinimas: pakartotiniai valstijų/federaliniai sukčiavimai. Nuosprendis: iki 150 metų.

Sukčius finansininkas įgyvendino didžiausią ir įžūliausią šio dešimtmečio draudimo apgavystę. Finansinis genijus slaptai perėmė kelių draudimo kompanijų kontrolę ir apiplėšė jas $210 mln. Privedė prie bankroto keletą draudimo kompanijų, ištaigingai gyvendamas ir leisdamas pinigus. Frankel nusipirko 25 kambarių rūmus, pilnus kompiuterių, kurių pagalba įgyvendindavo aferas. Jis turėjo mažą „haremą“ merginų, kurios padėjo jam įgyvendinti aferas. Jis paslėpė milijonus dolerių. Šveicarijos bankuose, laikė kelis limuzinus bei prabangių automobilių parką su vairuotojais, privatų lėktuvą ir išlaidavo merginų papuošalams. Jis net įtikino buvusį aukštą Vatikano pareigūną prisidėti ir dalyvauti aferose. Kai pajuto, kad policija persekioja, jis pabėgo iš JAV su 550 deimantų bei 9 pasais. Visa Europos policija jį gaudė mėnesius, kol pagavo Vokietijoje.